AURIMAS

Programavimo mokyklos lektorius – ekstremalas, bankininkystę iškeitęs į programavimą

Iš finansų srities į IT pasaulį lyg viesulas įsisukęs Aurimas Kraulaidys šiandien ne tik vadovauja programuotojų komandoms tarptautinėje įmonėje „Valuetech“, kuriančioje programų sistemų sprendimus, bet ir moko programuoti kitus, o radęs minutę laisvo laiko „šoka“ ant vandenlentės arba skrodžia bangas jėgos aitvarais. Aurimas, šiuo metu su žmona auginantis dvi mergaites, jau spėjo tapti įkvepiančiu pavyzdžiu tiek savo studentams, tiek kolegoms – jis įsitikinęs, kad žinios bei nuolatinis mokymasis yra raktas į sėkmę.

A. Kraulaidys savo akademinių pasiekimų nesureikšmina, nors jaunam vyrui mokslų teko krimsti išties nemažai. Iš pradžių studijavęs įvairias finansų krypties pakraipas ir verslą, vėliau savo dėmesį sutelkė į IT. Įgytos žinios leido įsitvirtinti programų sistemų kūrimo srityje. Palikęs ilgametį darbą viename tarptautinių komercinių bankų, pradėjo karjerą kaip programuotojas, o dabar šio amato moko ir kitus „Vilnius Coding School“ programavimo mokykloje.

Aurimai, kaip prasidėjo Jūsų kelionė aukštojo mokslo link ir kodėl vis negalite sustoti?

Smalsumas ir dominančios srities žinių troškimas yra mano palydovai. Sunku pasakyti, kas tam padarė įtaką, galbūt tėvai. Jau nuo mažų dienų nuolat klausinėjau, domėjausi ir ieškojau atsakymų. Taip elgiasi daugelis vaikų, bet aš nuolat turėdavau dar vieną papildomą klausimą. Visos mano studijos nulemtos žinių troškimo, gal tik pirmas diplomas viešųjų finansų srityje buvo tarsi pagrindas ateičiai. Vėliau tęsiau tarptautinio verslo studijas, tada ėjo tarptautinis marketingas ir prekyba, buvau išvykęs studijuoti į Prancūziją. Studijos sekėsi gerai, natūraliai norėjosi dar ir dar. Įgytas žinias galėjau pritaikyti dirbdamas banke. Vėliau pamaniau, kodėl gi nepastudijuoti IT, kurios tuo metu man atrodė ganėtinai paslaptingos.

Kas nutiko, kad po visų šių verslo studijų nenurimote ir ėmėtės visiškai naujos krypties?  

Beveik dešimtmetį dirbau bankininkystės sektoriuje, viskas sekėsi gerai. Paskutinius keletą metų banke buvau atsakingas už verslo procesų našumo projektų įgyvendinimą ir vis dažniau susidurdavau su situacija, kad tik IT sprendimai gali procesą paversti išties produktyviu. Taip natūraliai susiformavo poreikis išsamiau suprasti, kaip technologijos gali spręsti kasdienes problemas, norėjosi pačiam įvertinti IT galimybes. Kol neturėjau šių specifinių žinių ir supratimo, turėjau remtis kitų ekspertų išvadomis ir rekomendacijomis. O aš norėjau bent jau būti pajėgus lygiaverčiai diskutuoti šiomis temomis su kolegomis IT ekspertais. Galėjau apsiriboti paviršutiniškomis žiniomis arba išsamiai suprasti turinį. Jau tuo metu buvo aišku, kad IT vis labiau skverbsis į mūsų gyvenimus ir verslo procesus, todėl nusprendžiau, kad programų sistemų inžinerijos studijos man nepakenks. Taip tapau Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studentu.

Kodėl pasirinkote būtent Vilniaus universitetą?

Mano tikslas buvo žinios. Visi žino, kad mokytis Matematikos ir informatikos fakultete nėra labai lengva, bet pamaniau, jei jau nelengva, tai turbūt naudinga, ir buvau teisus. Technologijų mokslas kiek kitoks nei, pavyzdžiui, vadybinės pakraipos, turėjau išmokti naujų įgūdžių, kaip tokios srities informaciją įsisavinti, nes metodai, kuriuos maniau visai neblogai įvaldęs, čia nelabai tiko. Programų sistemų inžinerijos studijos įnešė dar daugiau struktūros į mano gyvenimą.

Kas buvo sunkiausia?  

Imantis naujos veiklos, ar tai būtų naujas darbas, ar nauja sritis, kurioje dar nesijauti guru, visada tenka pereiti ne visiems patinkančią atkarpą, kai nesijauti komfortiškai, nes tavo žinios dar neleidžia matyti viso paveikslo, o atskiri paveikslo gabaliukai nesusiveda į bendrą ryšį. Iš pradžių naujos krypties studijos, o vėliau naujas  programuotojo darbas kėlė nemažai diskomforto. Kitaip ir negali būti, negali jaustis patogiai, tvirtai nejausdamas žemės po kojomis. Gerai, kad visada yra išeitis, žinių spragas galima užpildyti ir kelias ima šviesėti. Vėliau patirtis verslo ir vadybos srityje, susieta su technologiniais įgūdžiais, pravertė kalbantis su įvairaus lygio įmonių vadovais apie technologinius sprendimus jų verslams, o su programuotojais ir sistemų architektais – kaip tokius sprendimus geriausia įgyvendinti iš techninės pusės. Manau, kad dabar tai vienas iš kertinių mano pranašumų, leidžiančių komfortiškai jaustis darbe, kurį dirbu.

Kodėl nusprendėte mokyti kitus, juk panašu, kad veiklos jums netrūksta?

Programavimas ir programų sistemų kūrimas yra mano gyvenimo dalis, aš pats jį pasirinkau. Man patinka ši veikla, todėl mokyti kitus man nėra sunki užduotis, atvirkščiai, mane tai motyvuoja. Visiškai pritariu filosofijai, kad laimi besidalijantys. Patirtis man leidžia naudoti patikrintus ir savo susikurtus metodus, paaiškinti sudėtingus dalykus paprastai. Didžiausia motyvacija man – matyti degančias laimingų studentų akis, tada suprantu, kad kažką tikrai darau teisingai. Iš tiesų tuos pačius principus taikau ir darbe, ugdydamas savo komandos narius.

Sakoma, kad reikia turėti pašaukimą būti mokytoju. Tiesa?

Iš principo pritarčiau šiam teiginiui, sėkmingai mokyti kitus neužtenka vien žinių, privalu turėti atitinkamas asmenines savybes ir būti motyvuotam mokyti. Kai girdime studentą sakantį, kad nesuprato, ką dėstytojas aiškino, gali būti keletas priežasčių: viena jų – galbūt dėstytojas nepakankamai išmano savo sritį, tada jam sunku paprastai paaiškinti, o galbūt dėstytojo žinių lygis labai aukštas, bet jam sunku įsijausti į studento, kuris sėdi suole, būseną. Su tokia situacija vis dar neretai susiduriame universitetuose. Kai buvau studentas, man tekdavo ieškoti įvairių šaltinių, kad galėčiau suvokti studijuojamą temą iki galo. Geriausios pasaulio mokslo įstaigos, nors ten mokosi gabiausi studentai, medžiagą pateikia labai paprastai.

O pabuvęs visose barikadų pusėse – studentas, lektorius ir vadovas, kokią situaciją matote lyčių klausimu IT pasaulyje?

Man studijuojant merginų buvo absoliuti mažuma, tačiau situacija keičiasi. Dabar pats kaip dėstytojas matau grupių, kur moterų ir vyrų santykis būna proporcingas. Manau, kad šioje srityje dar gajūs stereotipai, kad programavimas – labiau vyriška profesija. Tiesa ta, kad svarbi ne lytis, o  atitinkamos asmeninės savybės bei turimos žinios. Vienos iš kertinių savybių programuotojui yra valia ir motyvacija siekti užsibrėžtų tikslų, pvz., išspręsti sudėtingą užduotį, net jei jos ilgai nepavyksta išspręsti. Mes, lietuviai, sparčiai augame ir tobulėjame, nors vis dar turime tam tikrų stereotipų ar klišių, suformuotų mūsų istorijos. Be jokios abejonės, valomės nuo to ir tampame vis laisvesni, taip pat ir tolerancijos prasme.

Jūsų nuomone, kokių pranašumų turi Lietuva IT sektoriuje?

Mūsų pranašumas tas, kad esame labai smalsūs ir darbštūs. Tai persiduoda į visas sritis, tarp jų ir į IT. Mūsų darbštumas yra labai didelis pranašumas, esame pasirengę dirbti daugiau ir sunkiau dėl savo tikslo, o tai tiesiog negali nevesti į sėkmę.

Itin pabrėžiate žinių svarbą, o koks jūsų santykis su knygomis?

Profesine prasme man skaitymas visada buvo labai svarbus, turbūt nėra geresnės detalios informacijos pateikimo ir įsisavinimo formos nei knyga. Skaitau tiek techninę, tiek grožinę literatūrą, tiesa, grožinei šiuo metu atrandu mažiau laiko, nei norėčiau. Turiu dvi dukreles, laikomės tradicijos ir su žmona kas vakarą joms skaitome pasakas. Gal galėtume tai „užskaityti“ kaip grožinę literatūrą (juokiasi). Kalbant rimtai, knygos suteikia galimybę įgyti žinias, kuriomis dalijasi geriausi specialistai, taip pat ir programų sistemų kūrėjai, jos ugdo skaitytoją, leidžia atrasti naujus horizontus. Siurbti informaciją iš knygų yra labai gerai, o mėgautis patinkančiu turiniu – malonu.

Kalbant apie laisvalaikį – ar lieka jam laiko?

Kad ir kaip mėgčiau savo profesiją, nebūčiau laimingas, jei neturėčiau galimybės užsiimti ir kita veikla, kuri man patinka. Mano laisvalaikis yra aktyvus, gal net šiek tiek ekstremalus ir išimtinai susijęs su lentomis: neįsivaizduoju žiemos be snieglentės, vasara vandenlentės yra viena didžiausių mano aistrų, o trečiasis hobis – jėgos aitvarai. Jeigu tik pasitaiko vėjuotas savaitgalis, su šeima važiuojame į pajūrį, saulė, vėjas ir vanduo mano stichijos. Šios trys lentos man ir laisvalaikis ir sportas ir meditacija.

Kaip atsirado ši jūsų „meilė“ lentoms? Gal tai išaugs į profesionalią veiklą?

Kažkada seniai Kanaruose pirmą kartą išbandžiau banglentes ir labai patiko, bet Lietuvos sąlygomis reikėjo rasti alternatyvas, nes tinkamų bangų neturime tiek daug, kiek norėtųsi, pirmą jėgos aitvarą nusipirkau net nebandęs, nes žinojau, kad man patiks, ir tai buvo tiesa, žiemą natūraliai atsirado snieglentės, o vandenlentės tarsi susieja šiuos du sportus. Abejoju dėl profesionalios veiklos šioje srityje, geriau tegu tai lieka hobiu, kaip mėgėjas esu dalyvavęs varžybose, man patinka pats procesas. Laisvalaikis sukasi apie šiuos sportus, net per atostogas keliaujame su šeima paskui juos (juokiasi).

KAS VYKSTA MOKYKLOJE?

Registracija
Kontaktai