VERONIKA

VERONIKA: Šią vasarą baigiau studijas Vilniaus Universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje. Studijų metu dirbau greito maisto restorane, nes tai buvo pelningas, gerai su studijomis suderinamas darbas. Studijos universitete buvo tikrai labai įdomios, tačiau darbas pagal specialybę netraukė. Tiesiog savęs nemačiau toje srityje, bet studijos padėjo pažinti save. Supratau, kad man patinka nuolatinis mokymasis bei tobulėjimas, o labiausiai įtraukianti veikla – loginės užduotys, sprendimų paieška. 

Baigus studijas universitete pradėjau domėtis įvairiais kursais. Turėjau vieną tikslą – atrasti sritį kurioje norėčiau dirbti. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad programavimas buvo mano vaikystės svajonė ar pomėgis. Programavimas buvo labiau spontaniška idėja. Tuo metu negalėjau įsivaizduoti nei kaip atrodo programuotojo darbo diena, nei kaip galima pritaikyti programavimą realiame gyvenime. Prieš užsirašydama į mokymus, aišku, pabandžiau mokytis savarankiškai, ne tam, kad kažko išmokčiau, o tam kad suprasčiau ar visiškai neprašausiu pasirinkdama būtent šiuos kursus. Ir man visai patiko. Loginis darbas, reikalaujantis mąstymo bei sprendimų priėmimo. Pajutau, kad galbūt tai ta sritis kur galėčiau realizuoti save, galbūt tai ta sfera, kurioje dirbdama jausiuosi būdama savo vietoje. Su ta mintimi ir nuėjau į programavimo kursus. Du mokslo mėnesiai praskriejo labai greitai – įdomios paskaitos, žingeidūs kolegos, įtraukiantys namų darbai, per kurios kartais prarasdavau laiko suvokimą. Supratau, kad būtų tiesiog puiku, jei tai galėtų tapti mano kasdiene veikla, mano darbu. 

„Vilnius Coding School” baigiau 6 savaičių pradedančiųjų programuotojų mokymus. Neturėjau kažkokių prioritetų, žinojau tik tiek kad noriu dirbti „back-end“ srityje. Šiuo metu dirbu su Java ir Python. Java kalbos pagrindus išmokau mokykloje, o Python – savarankiškai darbo metu.  Turint tik programavimo pagrindus natūralu, kad paprasčiau atrodo tai ką labiausiai moki. Tačiau pereiti nuo vienos programavimo kalbos prie kitos tikrai nebuvo sunku. Kas bus toliau manau labiau priklausys nuo mano projektų. 

Šiuo metu dirbu UAB „Exacaster“ jaunesniąja programuotoja.  Ką gali įmonėje veikti tik pagrindus turintis programuotojas? Ką naudingo jis gali padaryti? Tokie klausimai neretai kildavo besimokant bei ieškant darbo. Pradėjus dirbti, supratau, kad darbo bus visiems ir visada. Aš gaunu projektus, parašyti tam tikrą programą. Jos yra naudingos, tačiau nėra prioritetinės. Tad atitenka man, o ne stipresniems programuotojams.

Praktiką susiradau praėjus trims savaitėms po kursų baigimo. Iš tikrųjų tai buvo mano pirmoji išrinkta įmonė iš VCS pasiūlyto įmonių-partnerių sąrašo. Tai  buvo mano pirmasis darbo pokalbis. Po jo buvau pakviesta atlikti praktiką. Gavau savo pirmąjį projektą, o po dviejų savaičių jam sėkmingai artėjant į pabaigą, buvau įdarbinta. Parodžiau, kad programuoti man patinka, aš to noriu, o svarbiausia – galiu. Tai pat norėčiau paminėti, kad labai padėjo VCS organizuojami mokymai – CV kūrimo dirbtuvės, paskaitos apie tai, kaip pasiruošti pokalbiui. Tai suteikė užtikrintumo. Turėjau gerą CV bei daugiau mažiau žinojau ko tikėtis darbo pokalbyje.

Dabar, dirbdama IT srityje, tikrai labai džiaugiuosi, kad pasirinkau programuotojos kelia. Tikriausiai dar labai labai maža patirtis, bei mažas žinių kiekis neleidžia jaustis užtikrintai, atsipalaiduoti. Bet tai skatina mokytis toliau. Džiaugiuosi, kad pabandžiau kažką naujo, o tuo tarpu ir atradau sritį, kurioje jaučiuose būdama ten, kur man patinka. Kol dar nedirbau, kilo abejonių, ar darbas tikrai patiks, ar pavyks įsidarbinti ir ar tikrai sugebėsiu programuoti. Pabandyti vertėjo. Juk jei nepatiks, pasitraukti bus galima visada. Tačiau tai ne mano atvejis. 

Pabaigai, norėčiau pasakyti, kad jeigu tik nori programuoti – visada pirmyn. Pirmiausia, tai bus labai smagūs keli mėnesiai, per kuriuos pažinsi programuoti svajojančius bei savo tikslo siekiančiais bendraminčius, susipažinsi su nuostabiu darbuotojų kolektyvu, kuris visada padės ne tik tada kai prašysi pagalbos, bet ir patys, kai tik matys, kad galėtų kažkuo padėti. Niekas negali garantuoti, kad Tu iškart susirasi darbą ir tapsi programuotoju. Man iš vienos pusės pasisekė, kad atsirado įmonė, kuri nusprendė mane įdarbinti. Labiausiai esu dėkinga savo vadovui, kuris sutiko dirbti su manimi bei turėjo be galo daug kantrybės mokydamas mane toliau. Viskas ko reikia Tau – užsirašyti į kursus, parodyti didelį norą ir susidomėjimą, įrodyti, kad gali bei truputėlio sėkmės. To ir linkiu!

KAS VYKSTA MOKYKLOJE?